Pirmojo sąlyčio veiklų tikslas – kurti domėjimosi atmosferą, kurioje mokiniai skatinami stebėtis, klausti, tyrinėti ir ieškoti atsakymų. Šių veiklų metu svarbiausia ne pateikti atsakymus, o sužadinti mokinių interesą, nuostabą ir norą pažinti. Buvo atlikta aštuntokų apklausa ir mokiniai pasirinko tyrinėti fenomeną „Baimė“ – jausmą, kurį patiriame visi, tačiau kiekvienas išgyvename ir suprantame savaip. Projekte dalyvauja 8mch klasės mokiniai.
5, 7 ir 8 klasių mokiniams skirtos veiklos vyko neįprastoje erdvėje – mokyklos rūsyje, kuriame įrengta mokyklos priedanga. Ši aplinka padėjo sukurti šiurpuliukus keliančią atmosferą ir pakvietė mokinius į netikėtą patyriminę kelionę. Čia buvo įkurtas „Baimių muziejus“, į kurį mokiniai patys sunešė įvairius eksponatus, keliančius baimę. Šalia įėjimo lankytojus pasitiko mokinių piešinių paroda „Mūsų baimės“, atskleidusi, kokios skirtingos gali būti vaikų baimės ir kaip įvairiai jas įsivaizduojame.
Muziejuje darbavosi mokiniai-gidai. Jie padėjo lankytojams susipažinti su eksponatais ir aiškintis, kokios baimės gali slypėti už iš pirmo žvilgsnio įprastų daiktų. Mokiniai aktyviai klausėsi, domėjosi, kėlė klausimus ir stebėjosi: kodėl vienam žmogui tam tikras daiktas kelia baimę, o kitam – visai ne? Šis atradimas tapo svarbia patirties dalimi – juk tai, kas vienam atrodo baisu, kitam gali kelti smalsumą, juoką ar net džiaugsmą.
Kiekvienas mokinys turėjo išsirinkti vieną eksponatą, kuris jam kelia baimę, ir savo pojūčius įvertinti „Baimės termometru“. Taip mokiniai buvo kviečiami ne tik atpažinti savo emocijas, bet ir įvertinti jų stiprumą. Ši veikla skatino pastebėti, kad baimė nėra vienoda visiems: skiriasi ne tik tai, ko bijome, bet ir tai, kaip stipriai šį jausmą išgyvename.
Pažintis su muziejumi tęsėsi žaidžiant „Baimių muziejaus bingo“. Jo metu mokiniai turėjo išsiaiškinti, kas ir ko bijo. Paaiškėjo, kad baimių turi visi – net ir tie, kurie prieš tai tvirtino nebijantys nieko. Žaidimas padėjo geriau pažinti vieniems kitus, pastebėti panašumus ir skirtumus bei suprasti, kad baimė yra natūrali žmogaus patirties dalis.
O kad muziejaus lankytojai nepamirštų, kur atsidūrė, netrūko ir netikėtumų. Trumpam užgesus šviesai, pasigirdo eksponuojamos raganos juokas, o jos akys nušvito tamsoje. Kai kuriems mokiniams šis momentas sukėlė ne tik nejaukumą, bet ir tikrą baimę. Tokios patirtys leido pajusti, kaip aplinka, netikėtumas ir vaizduotė gali sustiprinti emocijas.
Pamokų pabaigoje mokiniai dalyvavo refleksijoje „Man patiko – pastebėjau – pasiūlyčiau“. Apmąstydami patirtį, jie įvardijo, kas labiausiai įsiminė, ką naujo pastebėjo ir ką siūlytų keisti ar papildyti. Refleksija suteikė galimybę ne tik apibendrinti veiklas, bet ir įsiklausyti į skirtingas nuomones bei patirtis.
Tačiau svarbiausia buvo tai, kad patirtis nesibaigė užvėrus muziejaus duris. Refleksijos metu iškilo naujų, dar gilesnių klausimų: Kodėl mes bijome? Kas vyksta mūsų kūne, kai išsigąstame? Kodėl vieni dalykai vieniems kelia baimę, o kitiems – ne? Kaip galime padėti žmogui, kuris bijo?
Būtent šie klausimai ir taps tolesnio tyrinėjimo pradžia. „Baimių muziejus“ padėjo mokiniams ne tik susidurti su baimės jausmu, bet ir pažvelgti į jį iš arčiau, suprasti, kad kiekvieno patirtis yra skirtinga, o kito žmogaus baimė verta pagarbos ir supratimo.
Pirmojo sąlyčio veiklų esmė – ne iš karto rasti atsakymus, o pažadinti norą jų ieškoti. Kai mokymasis prasideda nuo nuostabos, netikėtos patirties ir mokinių pačių iškeltų klausimų, atsiranda erdvės tikram domėjimuisi, tyrinėjimui ir prasmingam mokymuisi.
Lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Čiburaitė-Šarmavičienė su mokiniais sukūrė „Baimės termometrą“ ir „Baimių muziejaus bingo“.
Veiklas organizavo ir vedė direktorės pavaduotojos ugdymui Vilma Veličkienė, Odeta Bazarnienė, lietuvių k. mokytoja Jūratė Čiburaitė-Šarmavičienė, etikos mokytoja Viktorija Burneikė.
Jūratė Čiburaitė-Šarmavičienė
